Mirusios sielos

Rusų klasikinės literatūros žvaigždė Nikolaj Gogol satyrinėje istorijoje „Mirusios sielos“ pasakoja apie sukčių Čičikovą, kuris kėlė siaubą mažuose Rusijos miesteliuose iš dvarininkų supirkinėdamas mirusių baudžiauninkų sąrašus. Ką užantyje slepia pagrindinis veikėjas Čičikovas? Sukčius atvyko į miestelį N, susidraugavo su visais, kurie verti dėmesio, tapo vakarėlių ir puotų žvaigžde bei ėmė pirkti mirusių valstiečių vardus. Jo tikslas praturtėti, tačiau kaip jis tą padarys? Vietiniai žemės valdytojai stebisi keistais sandėriais ir kai vieni skuba pasipelnyti ir nusikratyti jiems nereikalingų numirėlių vardų, kiti gi sąrašų laikosi įsikibę ir nenori atiduoti to, ko reikia kitam. Rusų autoriaus Nikolaj Gogol tekstai pasižymi kandžia satyra. Ne išimtis ir „Mirusios sielos“, kuriose rašytojas pajuokia korumpuotą valdininkiją ir kvailą visuomenę, jos ydas ir amoralumą. „Mirusios sielos“ – nepaprastai gyvas meno kūrinys, persmelktas humoro, aistros ir absurdo. Pats autorius kūrinį priskyrė poemos žanrui ir jį rašė bei tobulino daugybę metų. Nikolaj Gogol turtingai ir realiai aprašo aplinką, žmones, jų buitį bei darbus. Knyga – puiki proga pažinti laikmetį ir Rusijos gyvenimą. Skaitytojas kaip niekada artimai yra įtraukiamas į nenuspėjamą siužetą. Kam gi reikalingos tos mirusios sielos? Išlieka intriga! Rusų literatūros kritikai savo apžvalgose Nikolaj Gogol kūrinį „Mirusios sielos“, kuris pirmą kartą pasirodė 1842-ais metais, neretai tapatino su Dante Alighieri „Dieviškąja komedija“, nes tekste gausu aliuzijų į pragarą, skaistyklą bei rojų. Būta ir palyginimų su Homero „Odisėja“. Nikolaj Gogol planavo parašyti tris „Mirusių sielų“ dalis, tačiau antrąją sunaikino, o trečiosios sukurti nespėjo. „Mirusios sielos“ aktualumo šiandien vis dar neprarado. Juk aplink gausu sukčių, kurie nori lengvai susikrauti turtus ir nevengia dėl to apgaudinėti. Nikolaj Gogol (1809-1852) – ukrainiečių kilmės rusų autorius. Baigęs studijas gimtojoje šalyje jis iškeliavo į Rusiją, sunkiai skynėsi kelią į literatūrinį olimpą, tačiau galiausiai čia atsidūrė ir šiandien jo kūriniai – nemirštanti klasika. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis.