Bendroji užmaršties teorija

Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų. Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme. Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.

iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas