Sibiras vaiko akimis

lgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą, bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties. Kartą, šaltą žiemos vakarą važiuodama autobusu, pasižiūrėjau į saulę ir staiga labai ryškiai prisiminiau tokį pat vaizdą Sibiro miškuose, kai mus rogėmis vežė į nuolatinę tremties vietą. Ir tada leidosi raudona saulė. Ant mano kelių sėdėjo pusantrų metų broliukas, o už rogių per pusnynus sunkiai klampojo mama. Vienu metu man pasirodė, kad šis kelias niekada nesibaigs… Tą autobuse prisimintą epizodą grįžusi į namus užrašiau ir padėjau. Ilgam. Tik praėjus ketveriems metams po mamos mirties (mirė 1999 m.), artimųjų įkalbinėjama pasiryžau parašyti nedidelę knygelę apie šeimos likimą savo vaikams ir vaikaičiams, tik jiems. Peržiūrėjau visa tai, ką buvau užsirašiusi iš pokalbių su mama, ir pradėjau pasakoti savo išgyvenimus. O rašydama supratau, kad tragišką likimą patyrė ne tik mano tėvai, bet visa jų karta. Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ar mokytojų seminarijas, važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent jie, tie tautos švietėjai, 1941 m. birželio 14 d. daugiausia ir nukentėjo – šeimas ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebesugrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo. Labai paveikė archyvuose rasti dokumentai. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro siūlymą jį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu. Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyvenau būdama maža mergytė. Taip 2003 metais atsirado knyga „Sibiras vaiko akimis”. Buvau nustebinta, kad skaitytojai knyga susidomėjo. Išleidome dar dvi laidas. Buvo netikėta, kad jos ištraukas, išverstas į anglų kalbą (vertėjas Gintautas Kaminskas), publikavo Australijoje leidžiamas žurnalas „Lithuanian Papers” (2004 m. Nr. 18 ir 2005 m. Nr. 19). 2010    m. knyga išversta į norvegų kalbą. Vertimo sumanytojas -Lietuvos Garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten. Idėją įgyvendinti pasiūlyta Norvegijos – Lietuvos draugijos nariams Wenche ir Einar Bjorkeng. Pažodinį vertimą į norvegams suprantamą danų kalbą atliko Konstantinas Romaikinas, į norvegų kalbą išvertė Oddrun ir Knut Segtnan bei VVenche ir Einar Bjorkeng. Finansavo Pasvalio rajono norvegų draugų grupė. Pristatymas įvyko 2010 m. lapkričio 11 d. Osle, Lietuvos ambasadoje. 2011    m. buvo išleista knyga „Sibiro vaikai” (sudarytojai – Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis). Surinkta 16 vaikų tremtinių atsiminimų. Tarp jų – knygos „Sibiras vaiko akimis” skyrius „Arutis”. 2013 m. knyga „Sibiro vaikai” išversta į anglų kalbą („Children of Siberia” Memoirs of Lithuanian exiles, vertėja – Živilė Gimbutas). 2014 m. kovo 25 d. ši knyga pristatyta LR ambasadoje Vašingtone. Renginį organizavo Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis. 2014 m. knygos ištraukos publikuotos Čikagoje leidžiamo lietuviško dienraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra”, redaktorė Renata Šerelytė, – Nr. 3,6,9,12,15,18. Džiaugiuosi, kad knyga gyvena savo gyvenimą ir drįstu išleisti ketvirtą papildytą bei pataisytą leidimą. Tegul tai bus liudijimas ateities kartoms, kurios galbūt mūsų tremtį vertins tik kaip labai tolimą ir sunkiai suprantamą įvykį. Todėl šią įžangą baigiu pamąstymu apie Sibiro vaikus šiandien. Mus ištrėmė būriais – lėkė ir lėkė ešelonai į Sibiro platybes. O grįžome pavieniui, dažnai slapta. Mus sugrąžino ilgesys. Tai jis padėjo ištverti šaltį, badą, pažeminimą. Sunkiausiomis akimirkomis mūsų neapleido viltis vėl pamatyti Lietuvą. Dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kartais užmirštame aną vilties spindulį, jį pritemdo kasdienybė. Būni toje kasdienybėje, užsimiršti ir padejuoji. Bet atmintyje iškyla koks tremties vaizdas – apskurę ir alkani vaikai purvinuose barakuose, artimųjų laidojimas gūdžioje taigoje – ir nurimsti. Supranti, kad viskas įveikiama, kai svarbiausia vertybe pripažįsti Lietuvos Nepriklausomybę. Privalome nuolat apie ją galvoti ir rūpintis, kad to nepamirštų vaikaičiai. Tokia dabar mūsų, Sibiro vaikų, misija žemėje. Autorė, 2015 m.