Čempionų pusryčiai

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą.

Sunkiai į bet kokius rėmus, o ypač žanrų, telpančio amerikiečių rašytojo Kurto Voneguto romanas „Čempionų pusryčiai“ – dar vienas keistuoliškas ir satyriškas autoriaus žaidimas su veikėjais ir su skaitytoju.

Romano „Čempionų pusryčiai“ ašis – mokslinės fantastikos rašytojas Kilgoras Trautas, kuris pasirodo ir kituose rašytojo romanuose. Jis keliauja iš vienos konferencijos ar festivalio į kitą ir dabar yra pakviestas skaityti pranešimą menų festivalyje Midlendo mieste. Čia jis sutinka pagrindinį romano veikėją – verslininką Dveiną Huverį. Šis – tipiškas Voneguto personažas – entuziastingas, pasimetęs ir kvailokas viduriniosios klasės amerikietis.

Dveinas Huveris žavingas, bet sutrikęs automobilių pardavėjas, kurio psichinė liga verčia jį tikėti tuo, ką perskaitė rašytojo Trauto knygoje – kad pasaulyje liko vienintelis žmogus, šiuo atveju jis pats – Huveris, kuris dar išlaikė savo laisvą valią. Visi kiti yra robotai, alinantys ir pamažu naikinantys planetą, bejausmiai ir nereikalingi šiai žemei. Toks tikėjimas ir susitikimas su knygos autoriumi išprovokuos Huverį šokiruojantiems ir žiauriems veiksmams.

Rašytojo Kilgoro Trauto personažas paremtas tikro žmogaus charakteriu. K. Vonegutas ne kartą yra pripažinęs, jog Trauto personažas panašus į mokslinės fantastikos rašytoją Theodore Sturgeon, kurį Vonegutas pažinojo ir palaikė su juo ryšius.

Kai pasirodė K. Voneguto romanas „Čempionų pusryčiai“, Amerika murkdėsi Votergeito skandale ir bandė susidoroti su krize Vietname. Šalis skaldėsi ideologiškai ir geografiškai, o Vonegutas siekė sudėti į savo pasakojimą visus tuos juodulius ir visą paiką, nelogišką viltį bei komfortą, kurį tuo metu teikė mokslinė fantastika. Jo romanas įkvėpė Briusą Vilisą sukurti filmą, kuris, deja, nesulaukė tokio pasisekimo kaip knyga.