Maitvanagis

Keistų dalykų nutinka Santa Marijoje. Miesto tarybos narys, vaistininkas Bartė, po dvylika metų trukusių nesėkmių įgyvendina savo seną svajonę – jam leidžiama įsteigti pirmąjį miestelio viešnamį. Į pagalbą jis pasitelkia verslumo gyslelę turintį Larseną, pramintą Maitvanagiu. Kas pirmam vyrui tik svajonė, antram tampa gyvenimo tikslu ir likimu. Bodėdamasis veidmainiška aplinka, nykia, nepakenčiama tikrove provincijos užkampyje, viskuo nusivylęs Maitvanagis puoselėja du tikslus – sutikti „idealią“ moterį ir įkurti „idealų“ viešnamį, tokį, „kokiu kiekvienas galėtų didžiuotis“. Jaunuolis, vardu Chorchė, įsitikinęs, kad yra pasmerktas mirti jaunas, užmezga meilės ryšį su netekties skausmo palaužta savo velionio vyresniojo brolio Federiko našle Chulita. Ši žvelgia į Chorchę kaip į savo buvusį vyrą ir tariasi nešiojanti Federiko kūdikį, kurį vadina pačiu Federiku. Viską stebi gydytojas Dijas Grėjas, tardamas sau: „Vieni nuo kitų mes skiriamės tik tam tikru savęs neigimo būdu, kurį arba pasirinkome patys, arba mums jį primetė aplinkybės.“ J. C. Onetti sukurtas Santa Marijos miestelis primena fikcinius G. Marquezo Makondą ir W. Faulknerio Joknapatofą. Šis meistriškas romanas prilygsta Puigo, Cortazaro ir Marquezo kūrybai. Publishers Weekly Norėčiau rašyti dvasios istoriją, rašyti tik apie dvasią, o ne apie įvykius, į kuriuos yra tekę veltis iš geros valios ar netyčia. Arba apie sapnus, godas. J. C. Onetti Urugvajiečių rašytojas Juanas Carlosas Onetti (1909–1994) – vienas iškiliausių naujosios Lotynų Amerikos literatūros kūrėjų. M. Vargas Llosa, parašęs plačią J. C. Onetti gyvenimo ir kūrybos apžvalgą, teigė, kad tai „vienas didžiausių šiuolaikinių rašytojų, ir ne vien Lotynų Amerikoje. Jis nebuvo deramai pripažintas kaip vienas savičiausių rašytojų, kuris sukūrė savo pasaulį: pesimistišką, negatyvų, nesuvokiamą ir nepriimtiną plačiajai visuomenei“. J. C. Onetti stengėsi išspręsti klausimą, kaip derinti tikroviškumą ir simbolinį apibendrinimą, kaip vaizduoti buitį nesileidžiant į buitiškumą. Žavėjosi W. Faulkneriu ir L. F. Céline’u. 1962 m. pelnė Urugvajaus nacionalinę literatūros premiją. 1980 m. buvo apdovanotas Cervanteso premija, aukščiausiu ispanų literatūros apdovanojimu, kurį prieš tai pelnė tik A. Carpentieras ir J. L. Borgesas. Lietuviškai rašytojo kūryba atskira knyga skelbiama pirmą kartą.