Raudonos pelytės. Romanas

Naujame romane autorė aprėpia gana plačią istorinio laikotarpio panoramą. Tema svarbi ir nauja yra tuo, kad atveria patirtį, gyvenimą ir likimą Lietuvos vokiečių, kurių protėviai dėl tikėjimo išvyti iš Zalcburgo, siekė Karaliaučių, badas atvijo į Lietuvą, blaškėsi po ją ir, kai jau atrodo pradėjo sėslesnį gyvenimą, antras pasaulinis karas jį sugriovė, pasmerkęs šeimą išsiskyrimams. Pagrindinis personažas, jaunesnysis Emilis plaka save už tai, kad būdamas vaikas nelabai domėjosi savo protėvių istorija. Jį tai labai slegia, ypač atvykus į Vokietiją, kur vienatvė jį vis grąžina į praeitį. Iš vienos pusės jis labai nori ją pažinti, bet kuo labiau klimpsta į prisiminimus, tuo labiau jį skaudina netikėtai išplaukusios jo šeimos gyvenimo peripetijos ir nustebina, kaip ilgai jis buvo kurčias ir aklas artimųjų likimui. Romanas įdomus savo temos vystymu, kurio pagrindiniai veikėjai vyresnysis Emilis ir jaunesnysis Emilis – kurčio dėdelio vardu pavadintas jo anūkas. Autorė ypatingai jautriai ir gana subtiliai atskleidžia kurčio žmogaus pasaulį, su kuriuo, nemigos kankinamas, kalbasi, sėdėdamas prieš veidrodį, kuris jį magiškai į save traukia. Romano dar viena įdomi linija – Emilio pažintis su pusiau kurčia moterimi, kuri savo prisiminimais jam padeda atkapstyti beveik tapačia praeitį ir sudėlioti istorinę įvykių seką, baiminantis, jog viskas gyvenime gali pasikartoti. Romanas išties atveria dar neištyrinėtą ir literatūroje neeskaluotą temą – Antrojo pasaulinio karo padarinių kitataučių žmonių gyvenimui, likimui, sąmonei, kurie atsidūrė svetimose valstybėse ir privalėjo jose išgyventi. Jutta Noak romaną kuria savitu stiliumi, jis nėra nei realistinis, nei buitinis, tai greičiau impresionistinis, modernus, šiuolaikiškas kūrinys vertingas ne tik savo menine sugestija, bet ir istoriniu laiko atpažinimu.