Šuns širdis

Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) savo knygose dažniausiai rašė apie Rusijos inteligentiją bei socialinę ir politinę aplinką. Tiesa, daugelis jo knygų neįtiko tuometinei valdžiai ir buvo išleistos užsienyje arba po autoriaus mirties. Ne išimtis yra ir satyrinė apysaka „Šuns širdis“.

Humoristinė ir fantastinė istorija pasakoja apie gydytoją Probraženskį, kuris gatvėje randa nušiurusį ir apiplikytą benamį šunį Šariką. Ar daktaras užsimanė naujo augintinio? Ne! Jis yra pasiruošęs atlikti dar niekur nematytą ir negirdėtą eksperimentą – persodinti žmogaus smegenis šuniui ir sukurti naują individą.

Operacija pavyksta ir šuo virsta žmogumi. Pokyčiai vyksta ne tik fiziškai, keičiasi ir Šariko vidinis pasaulis. Naujai gimęs Poligrafovičius Šarikovas nejaučia dėkingumo savo globėjui. Gavęs alkoholiko smegenis jis pats panašėja į visuomenės žemumose gyvenančius personažus. Šarikovas meluoja, padlaižiauja, triukšmauja, kabinėjasi prie kaimynų ir net skundžia gydytoją valdžiai. Skirtingai nei jo kūrėjas, buvęs šuo kuo puikiausiai integruojasi į tarybinę visuomenę. Išsigandęs savo sukurtos būtybės daktaras Probraženskis pasiruošęs dar vienai operacijai. Beje, autorius pats buvo medikas ir domėjosi diskusijomis apie smegenų liauką hipofizę (ji ir buvo persodinta Šarikui).

„Šuns širdis“ – socialinė satyra. Tuo metu, kai komunistai siekė sukurti stipresnį ir tobulesnį žmogų, Michailas Bulgakovas atvirai tyčiojosi iš tokios minties. Jau tuo metu jis nujautė, kad komunizmas pasmerktas žlugti, nes žmogaus perdaryti neįmanoma. Autorius apysakoje taikliai pavaizdavo tuometinį Rusijos žmonių gyvenimą, jo tekstas padeda geriau suprasti revoliucijos pasekmes bei primena paprastas kasdienines detales: deficitą, „kombinavimą“, eiles parduotuvėse.

Michailas Bulgakovas „Šuns širdį“ parašė 1925-tais metais. Valdžia knygą atmetė ir pirmą kartą Rusijoje oficialiai ji buvo išleista tik 1987-tais metais. 1988-tais metais pasirodė to paties pavadinimo filmas.