Etilija. Sielos kelionė

„Etilija. Sielos kelionė“ - tai istorinis romanas apie XVI a. pr. m. e. Į pasakojimą įpinta daug tikrų faktų, archeologų atrastų daiktų bei pastatų aprašymų, autentiškų eilių, be to, užkulisiuose pasirodo ne viena istorinė asmenybė.

Nors romano herojė išgalvota, bet ji apsukriai Jus įtrauks į savo kasdienybę, atvers ne tik namų duris, bet ir širdį, papasakos kaip ir kuo gyvena, dėl ko džiaugiasi, kodėl ašaras lieja. Ji nusivilios Jus į bronzos amžiaus miestus, apsups anų laikų aromatais, vaišins to meto patiekalais ir linksmins dainomis bei muzika.

Nors romane „Etilija. Sielos kelionė“ yra liūdnų ir net šiurpių įvykių, bet iš esmės tai šviesi ir spalvinga kelionė, kuri leidžia iš arti pažinti senovės žmonių gyvenimą.

„Šios knygos gimimo istorija prasidėjo beveik prieš dešimt metų, kai poilsiaudama Kretoje aplankiau Knoso rūmus. Tada aš panūdau atsukti laiką atgal ir pasivaikščioti po ryškiaspalvėmis freskomis ištapytus anų laikų rūmus. Dėl tos priežasties pati įsikūnijau į minojietę Etiliją.
Aš perskaičiau daugybę istorinių knygų, žurnalų, o ir internetas visada buvo šalia – o kad būtum matęs, iš kokio minčių kratinio gimė ši knyga! Žingsnis po žingsnio, mintis po minties, kol galop atsidūriau senovėje ir visas anuometinis pasaulis prieš mano akis atsikūrė. Surinktus faktus apvilkau kasdienybės rūbu, nes mintimis pati tuose rūmuose gyvenau, po minojiečių vilas vaikščiojau, o ir su senovės žmonėmis ne vieną ąsotį vyno išgurkšnojau. Aš paslaptinguosius jų urvus aplankiau, visus šventus kalnus išvaikščiojau ir pirmykščiams Dievams ne kartą ėjau nusilenkti. Tarp minojiečių gyvendama savo kailiu viską patyriau, mačiau, girdėjau, užuodžiau, skanavau, jaučiau. Aš kiekvieną herojės dieną dešimt kartų išgyvenau, o kiekvieną jos mintį šimtą kartų pasvėriau!
Anuometinį pasaulį valdė pagoniški Dievai – viskas vyko tik jų dėka ir dėl jų. Kartu su minojiečiais besimelsdama, aš netikėtai supratau, kiek daug iš anų laikų į savo dienas mes atsinešėm ir per šitiek amžių nė trupinėlio nenubarstėm. O dar labiau oda pašiurpo suvokus, kad tikrovėje nutikę įvykiai iš lūpų į lūpas sklisdami mus mitų pavidalais pasiekė ir taip mes apie Tvaną, Atlantidą, Babelio bokštą, Minotaurą ir visokius titanus sužinojom.
Taigi, kviečiu Tave, skaitytojau, į kelionę, į civilizacijos lopšį, į tuos laikus, kai derlius priklausė tik nuo Dievų malonės, o medicina rėmėsi užkalbėjimais; kai žmoną galėjai įsigyti turguje, o vyrai nedėvėjo kelnių; kai nebuvo pinigų, o vėliau išgarsėjusių miestų, tokių kaip Tėbai ar Palmyra, didingą ateitį galėjai išvysti nebent sapnuose. Gal po kurio laiko mokslininkai paskelbs, kad įvykių eiga buvo kiek kitokia ar kaip kitaip istorija susidėliojo, bet patikinu Tave ir sakau visai rimtai – tokia Etilija tikrai gyveno ir jos likimas susiklostė būtent taip.“
Saulena Gustainytė