Kino teorija: įvadas per juslių prizmę

Ši knyga nemoko kurti filmų, nesiūlo jų analizės abėcėlės, nevedžioja po esamų ar buvusių filmų įvairovę. Atspirties tašku ji renkasi klausimą: koks yra kino ir žiūrovo santykis? Kaip, kokiomis juslėmis suvokiame filmus? Į šiuos klausimus Thomas Elsaesseris ir Malte Hageneris siūlo žvelgti per juslių prizmę – per skirtingus būdus, kuriais kinas kreipiasi į žiūrovą (vaizdu, garsu, netgi prisilytėjimu). Pagal šį juslių žemėlapį dėliodami skirtingas kino teorijas, autoriai supažindina ne vien su kino ir žiūrovo santykio variacijomis, bet ir su įvairiais būdais mąstyti apie kiną – iš skirtingų mokyklų, teorijų, disciplinų perspektyvos. Kino teorija čia atsiskleidžia kaip dinamiška, kintanti, bet visuomet ieškanti atsakymų į pamatinius klausimus: ką reiškia žiūrėti filmą, kaip ir kodėl tai darome, kaip į mūsų žiūrėjimą atsiliepia pats filmas? Kino tyrinėtojo ir teoretiko, vieno iš kino studijų disciplinos įkūrėjų ir jo bendraautorio knygoje brėžiamas kino teorijos žemėlapis: nuo formalistinių iki aparato teorijų, nuo psichoanalitinio požiūrio į kiną – iki fenomenologinio, nuo kino kaip kuriančio alternatyvias tikroves iki kino kaip į istoriją atsiliepiančio reiškinio. Taigi rankose laikote įvadą į išsyk dvi istorijas: į tai, kaip kinas tampa menu, o kino lankytoja(s) – žiūrovu. Kiekvieną skyrių pradeda paradigminė scena iš filmo, tarsi į aguonos grūdą suspaudžianti pagrindinę prielaidą, išryškinanti vieną iš lygmenų ir pristatanti pagrindinius šalininkus (mokyklas, sąvokas ir teoretikus). Pasirinkti filmai derina gerai žinomą kino klasiką – tokią kaip „Langas į kiemą“ ir „Ieškotojai“ – su naujesniais filmais – tokiais kaip „Avarija“ ar „Jausmų galia“. <…> Negana to, kiekviename skyriuje nuolatos grįžtame prie konkrečių pavyzdžių, kurie ne praverčia kaip nepriklausomai egzistuojančių teorijų įrodymai, bet greičiau siūlo peno apmąstymams ir progą atnaujinti pažintį su filmais bei teorijomis. Viliamės, kad skaitytojus tai įkvėps į šias teorines žinias įsinešti ir įspausti savo pačių kino kultūrą bei kino patirtį – ne „pritaikyti“ vieną kitam, o veikiau atlikti loginio išvedimo ar netgi įsiterpimo aktą: pamąstyti apie būdus, kaip kinas remiasi teorija, o teorija – kinu.“