- Titulinis
- Visos kategorijos
- Lietuvos karaliai ir karalienės. II tomas
Lietuvos karaliai ir karalienės. II tomas
Autorius : Algimantas Bučys
Leidimo metai: 2024
Leidėjas: Alio
Puslapių skaičius: 442
Leidinio kalba: Lietuvių
Formatas: Kieti viršeliai
Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai
turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats
pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.
O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?
Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo kunigaikščiai, ir dar
pridės, kad buvo ir didieji kunigaikščiai, kurie valdė visus kitus kunigaikščius.
Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams
lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.
Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo, deja, ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kaimyninių
bei tolimesnių tautų istorijos mokslo dogma, mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė
tiesa". Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę
dogmą, tapdavo „balta varna" akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai
rizikuodavo savo sėkminga karjera.
Jau antrą šimtmetį kuriama Lietuvos istoriografija buvo ir tebėra nuspalvinta viską
stelbiančiais politinės istorijos vienokiais ar kitokiais atspalviais, priklausomais nuo
kintančios aukščiausios valstybinės valdžios.
Radikaliai pasikeitus politinei santvarkai, neretai iš principo būdavo keičiamas net
pats Lietuvos valstybės pavadinimas.
Nuo XV a. pradžios vietoje senosios Lietuvos karalystės ( Regnum) atsirado
„Magnus Ducatus Lithuaniae" (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, santr. LDK). XVI
viduryje Lietuva jau sudėtinė naujos valstybės „ Rzeczpospolita" (Abiejų Tautų
Respublika, santr. ATR). Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybės visai nelieka
politiniame Europos žemėlapyje, vietoje jos atsiranda carinės Rusijos imperijos
sudėtinė dalis, kartais vadinama „ Северо-Западный край" ( Šiaurės Vakarų
kraštas"), kartais - Виленская губерния ( Vilniaus gubernija) Gubernija);
Akivaizdu, kad su visais panašiais geopolitiniais pokyčiais ir politiniais perversmais
kardinaliai turėdavo pasikeisti Lietuvos istorijos pasakojimai ir tų pasakojimų
koncepcijos. Pasikeitus geopolitinei situacijai ir net politinei valdžiai ankstesni
istorijos vadovėliai staigiai netekdavo savo „ pažintinės vertės", kaip„neatitinkantys
laiko dvasios", „netinkami naudojimui", „nusenę", „metodologiškai atgyvenę" ir
pan. Tad neverta stebėtis, kad Lietuvos istorijos tyrinėtojams kas kartą, kas šimtmetį
ir net dažniau, pasikeitus politinei santvarkai, tekdavo perrašinėti Lietuvos istoriją,
rašyti vis naujas „Lietuvos istorijas". Siekiant pagrįsti jų vertę, jos kiekvieną kartą
būdavo vadinamos „pačiomis tikriausiomis", geriausiai atitinkančiomis
„šiuolaikinio mokslo" pasiekimams bei reikalavimams, pačiomis naudingiausiomis
Lietuvos istorijomis „ kiekvienam ir visiems" ir pan. Deja, po kokio pusšimtmečio
metų naujai perrašytas „Lietuvos istorijos" vėl tekdavo peikti, menkinti , sovietmečiu
netgi drausti, atseit, jas rašė „netikę istorikai", „buržuaziniai ar šiaip nacionalistai" ir
pan. Garsioji A.Šapokos redaguota 1936 m. „Lietuvos istorija" po Antrojo pasaulinio
karo atsidūrė eiliniams skaitytojams neprieinamuose Lietuvos bibliotekų
specfonduose.